Aplinkosaugos auditas, kurio rezultatus Valstybės kontrolė visuomenei pateikė gegužės pradžioje, pasiuntė rimtą signalą: esama aplinkos apsaugos ir taršos prevencijos sistema neužtikrina, kad būtų išvengta reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai.

Valstybės kontrolės teigimu, nors pastaruosius 5-erius metus Aplinkos ministerijai ir jai pavaldžių institucijų funkcijoms vykdyti buvo skirta vidutiniškai 381,3 mln. eurų kasmet, o nuo 2014 m. net 3 kartus buvo centralizuojamos bei decentralizuojamos aplinkos apsaugos kontrolės funkcijos, aplinkosaugos teisėkūros, leidimų išdavimo, užterštų teritorijų tvarkymo ir valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės procesuose vis dar yra spragų. Dėl to kyla reikšmingų neigiamų pasekmių aplinkai.

Aplinkos apsaugai skiriamų lėšų naudojimas neužtikrina, kad būtų sprendžiamos ilgalaikės šios srities problemos. Iki 2020 m. nepanaudotas penkiose fiksuoto finansavimo programose sukauptas 191,5 mln. eurų likutis – lėšos, kurios galėtų būti skirtos aplinkos apsaugos sektoriaus problemoms spręsti. Lietuva pagal aplinkosaugai skiriamąfinansavimą Europos Sąjungoje užima 26-ą vietą, t. y. esame priešpaskutinėje pozicijoje.

Aplinkos ministerija ir jai pavaldžios institucijos valdo 17 duomenų bazių, kurioms sukurti 1995-2018 m. panaudota 11,1 mln. eurų. Bet dalis informacijos vis dar nėra skaitmenizuota, tad duomenų apie atliktus patikrinimus, nustatytus pažeidimus, skirtas sankcijas reikia ieškoti popierinėse bylose bei archyvuose. Pavyzdžiui, 2018 m. pradėjo veikti apie 2,5 mln. eurų kainavusi Vieninga gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinė sistema (GPAIS), turėjusi padėti spręsti atliekų sektoriaus problemas. Tačiau iki šiol ji veikia ne taip, kaip buvo planuota, – verslui norint tinkamai pateikti duomenis per šią sistemą, kyla daug sunkumų. Be to, ji nepasiekė tikslo ištraukti nelegalų verslą iš šešėlio.

Lietuvoje nėra vienodos ir aiškios aplinkai padarytos žalos apskaičiavimo metodikos. Be to, pasitaiko atvejų, kai Aplinkos ministerija ir jai pavaldžios institucijos nesiima priemonių teisės pažeidimams pašalinti.

Skaičiuojama, kad 2019 m. šalyje veikė per 240 tūkst. įmonių, bet į kontroliuojamų ūkio subjektų sąrašą tėra įtraukta apie 22 tūkst. ūkio subjektų. Sąrašas nėra tikslus, neparengta metodika, kaip tokį sudaryti, tad ir parengtasis, anot valstybės auditorių, gali neatspindėti tikrosios apimties – į jį gali nepatekti didžiausią riziką keliančios įmonės.

Didelė problema yra ir tai, kad gamintojai bei importuotojai nevykdo jiems pavestos pareigos sutvarkyti gaminių ir pakuočių atliekas, o nesutvarkius – sumokėti mokestį už aplinkos teršimą. Dėl to turime didelę taršą ir tinkamai nesutvarkytas atliekas.

Aplinkos ministerija bei jos valdymo sričiai priskirtos institucijos vėluoja įgyvendinti joms Specialiųjų tyrimų tarnybos pateiktas rekomendacijas dėl korupcijos rizikos sumažinimo. Kai kurių rekomendacijų įgyvendinimo laukiama ilgiau nei 2-4 metus.

Valstybės kontrolės auditas taip pat akcentavo, kad dalis užterštų teritorijų netvarkoma dešimtmečiais. Lietuvoje yra daugiau kaip 12,5 tūkst. potencialių taršos židinių, kurių bendras plotas siekia 26,53 tūkst. hektarų (0,41 proc. šalies teritorijos). Iš jų beveik 6,2 tūkst. yra židiniai, kuriuose ūkio subjekto veikla nutraukta. Net 86,8 proc. teritorijų, kuriose nustatyta tarša pavojingomis cheminėmis medžiagomis, iki šiol nesutvarkyta. Geologijos tarnybos duomenimis, visoms užterštoms teritorijoms sutvarkyti reikėtų 432-568 mln. eurų.

Tik 53 proc. vandens telkinių Lietuvoje yra geros būklės, tačiau, net neatitinkant reikalavimų, dar buvo leidžiamos nepakankamai išvalytos nuotekos. Nesiimant priemonių taršai nutraukti, gali būti sukeliama ilgalaikė žala aplinkai.

„Esu įsitikinęs, kad iš esmės situaciją aplinkos apsaugos sistemoje būtų galima pakeisti, tik tinkamai reglamentavus teisės aktus, užtikrinus deramą kontrolę, sklandų ir efektyvų aplinkosauginių leidimų išdavimą bei sumažinus perteklinę administracinę naštą verslui“, – sako Aplinkos apsaugos instituto vadovas Alfredas Skinulis.

Šaltinis: „Mūsų žodis“